Malta. Akmens ir vandens apsupti

daugiau įspūdžių ir vaizdų, tilpusių į bagažą - čia.

linkėjimai iš Maltos

prieš vykdama į Maltą, skaičiau, kad išskirtinis salos bruožas - svetingi ir nuoširdūs vietiniai. vikipedija ar koks kitas tinklalapis tikrai nemelavo. bet dabar ne apie tai. be vietos gyventojų draugiškumo, čia egzistuoja ir kitas didelis gėris - kur tik pasuksi akis, ten jūros mėlynė. beje, džiaugiuosi, kad net gana skurdžios augmenijos apsupty, pavyko rasti gražių žiedų. net ne vieną ir ne du.

samanų guoly

miškas užburia, apkabina ir ilgam nepaleidžia. vos spėju sužiūrėti kaip saulės spinduliai karstosi medžių kamienais, kaip šmaikščioji voveraitė. jei kas paklaustų koks gamtos stebuklas man pats pačiausias, tai nedvejodama atsakyčiau - miškas. samanoti pušynai, beržynai upeliais išvagoti. eh... gera šiandien popietė pasitaikė. pasirodė saulė, kuri visą rytą taip slapstėsi, sušildė. būtų buvusi nuodėmė po visų darbų tingiai tūnoti prie kompiuterių ekranų. taigi darbams (eilinį kartą) teko palukėti, nes gamta šaukė (kiek kita prasme, nei liaudies išmintis byloja) :) visad gera sugrįžti į Minčios giria. o kaip jūsų šviesus antradienis? ar pasilepint laiko radot?

miestas pumpurus krauna

Migle Krizinauskaite: photography and your stories

nauja vietelė, kur slepiasi mano fotografijos - ČIA.

pasnigo baltai

šiandien jis man sako: žinok prisnigo. na ir nepasisekė, rytas prasideda su keiksmais mintyse. bet pasirodo, nebuvo taip blogai, kaip piešė laki vaizduotė. buvom net į gamtą išlėkę, aplankėm puntuko brolį. o dabar tęsiu savaitgalį vėžlio ritmu. kalti sotūs pietūs. voliosiuosi pataluose ir žiūrėsiu kokį svajingą filmą. gal dar paskaitysiu klajūno užrašus. gruzija, tai tas kraštas, kurį būtinai aplankysiu. jau žinau, kad ne šiemet, bet kitų metų planuose - yra. nuostabūs žali kiparisai kopia į kalną, o šikšnosparniai nakties danguje tyliai siuvinėja tamsos raštus...

forget me not

pagaliau prasikalė pirmieji snieguolių žiedai. senelis pasakojo, kad tai vis močiutės palikimas. prisiminė, kaip ji mėgo kapstytis gėlių darželyje. nors per miglą, bet ir aš pamenu močiutę kieme gražinančią aplinką. labai giliai įsidaiginęs kitas prisiminimas apie trapias, tačiau kažkuo nepaprastas gėles, pasivadinusias neužmirštuolėmis. augo jos kaime prie akmens greta keliuko. mėlyni smulkūs žiedeliai - nepaprasti ir apipinti legendomis. vokiečių legenda mena du jaunuolius, vaikščiuojusius Dunojaus pakrante savo vestuvių išvakarėse. būsimoji nuotaka pamatė nuostabią žydrą gėlę nešamą srovės. jaunikis puolė į gilų vandenį, norėdamas ją parnešti mylimajai, tačiau tesugebėjo nusviesti žydrą žiedą sušnibždėdamas – nepamiršk manęs. dabar nelikę ten nei samanoto akmens, nei mėlyno žydėjimo... bet aš nepamiršau.

dangaus takais

laukimas

kol dar laukuos mažai žydėjimo, lepinamės pamerktomis gėlėmis... ir laukiam. laukiam šilumos ir šviesos, nugalėsiančios varlėmis lyjantį dangų. nepaisant gyvenimo rytdiena - svarbu šypsotis. nuoširdžiai. taip, kaip moka kiekvienas iš mūsų. arba taip, kaip moki tik Tu.

šiaurės vėjas

vakaro filmas

Beginners (2010)

svarbu žinoti, kad atšilęs ežeras atplukdys iš pietinio kranto margaspalvių gėlių žydėjimą.

kalbos apie orą

kartais taip svajoju gyventi ten, kur šilta ištisus metus, dar kitais kartais, pagalvoju, kad būtų smagus iššūkis gyventi šiaurėje, kur dantimis nuo šaltuko tektų kalenti 365, o kartais net 366 dienas per metus. įsivaizduojat? visur gerai, kur mūsų nėra? juk taip sako liaudies išmintis, o ji išmanioji, retai kada klysta. tačiau gyvenu čia, Lietuvoje, kaip ir daugelis Jūsų, skaitančių mano sapaliones. ir kaskart, kai imu kalbėti apie orą, suvokiu, kad nėra nieko gražiau už metų laikų kaitą. todėl bėgu džiaugtis pavasariu, su viltimi, kad kur miško papėdėje, saulės atokaitoje rasiu žibuoklę. mėlyną mėlyną. et... pavasaris atneša į mūsų gyvenimus daug pokyčių: sugrąžina šilumą ir gamtos grožį, atneša sielos džiaugsmą, primena tai, kas svarbu ir primiršta, bet gali būti pažadinta iš naujo. beje, dalinuosi vaizdais iš tos dienos, kai žemę gaubė tiršta tiršta migla. net ir bauginantis, mistika kvepiantis rūkas būna gražus.

bunda spalvos

žiemos kvadratai

suvirpu, kai saulės spindulys į krutinę įsminga, suklūstu, kai vėjas beldžias į palangę. nekantrauju, nes jau greit gatves ir skverus padengs dulkės, bet dangus bus ryškiai žydras ir nuotaika pakili. jau greit, dieną kaip šiandien, miško papėdėje skinsime žibuokles. bet kol kas atiduodu duoklę baltai, šerkšnu nuklotai žiemai.

iš prisiminimų

jau labai seniai knietėjo aplankyti kaimelį vardu Ilčiukai. tai vieta, kuri man iškyla miglotuose prisiminimuose iš vaikystės. prisimenu nedaug. tiltą per upę, kurį perriedėjus dviračiu atsimuši į vaikų vasaros stovyklos kiemą. miško prieglobstyje stovinčius spalvotus medinius namukus, supynes ir kitą stovykloms būdingą atributiką. taigi prieš pora savaitėlių, noras buvo išpildytas. reikėjo nedaug, tik prisiruošti pasukti keliu, vedančiu kita Šventosios upės puse, nei yprastai važiuojant aplankyti senelių. žinot, toji vieta, tiek realybėje, tiek mano atminty turėjo gerą aurą - buvo jauki. tik, nors ir per miglą, tąčiau mano prisiminimuose vieta buvo gerokai spalvotesnė, gal dar ir todėl, kad tą sykį buvo vaiski vasaros diena, o dabar pilkai juodai balta žiema šerkšnu klojo veidus ir bandė pristabdyti upės tėkmę. tik vieno niekaip nepavyko prisiminti, ar jau ir tada stovykla buvo apleista, ar dar šurmuliavo gyvybė. galiu daryti prielaidą, kad šurmuliavo, nes palikto be priežiūros dviračio padangos vintilis nejučiomis dingo. oj tada buvo linksma miškų keliukais kelis kilometrus "vilktis" atgal pas močiutę, kur ant stalo garavo ir aušo vakarienė. ir vistik, turbūt buvo gera diena, juk ne veltui liko mano atminimuose. pasižadėjau sau aplankyti daugiau vietų ir žmonių dabar jau gyvų tik mano prisiminimuose. beje, dalinuosi daina, kuri skambėjo bandant tvarkingai sudėlioti galvoje pabirusias raides.